Ne ne, aš rami kaip belgas. Tiesiog skaitau Doloresos Kazragytės knygą tokiu pavadinimu, kurią paskolino Jurgita dar kažkada pernai vasarą, ir aš ją gėdingai užlaikiau. Knyga alsuojanti subrendusio žmogaus ramybe, išsakomas aktorės požiūris į gyvenimą, žmones, kasdienius, mus supančius dalykus. Knyga apie Tėvynę... Be galo šilti aprašymai ir prisiminimai. Viskas taip artima sielai ir taip sušildo. Trumpa ištrauka iš tos knygos apie bobutę iš Želvos. Veiksmas vyksta važiuojant autobusu - Doloresos ir bobulės pokalbio nuotrupos:
<…>
- O vyras?
- Eik tu, vaikeli, vyro jau penkiasdešimt metų nebeturiu.
- Tai kiek jums metų?
Gudriai primerkia akis.
- Atspėk.
- Na, gal kokie septyniasdešimt... šešeri...
Plonai sukrizena, užsidengdama delnu burną kaip pelytė iš „multikų“.
- Man devyniasdešimt suėjo, va, prieš savaitę.
<...>
<...>
- O ką veikiat per dienas, ypač žiemą?
- Nu tai ar darbo neatsiras? Ir vištos, ir kiemas, ir drabužį prasiskalbti, ir kaimynus aplankyti. Džiaugiasi, kai ateinu. Mat esu linksma, dainą užvedu, moku armoniką paliurlinti...
<...>
<...>
- Na gerai, - jau įsitraukiau į pokalbį, ir pačiai linksma. – Kaimynai, šis tas, o vakarais ką veikiat? Televizorius?
- - Ne. Tas televizorius sugedo, ir gerai. Nieko aš ten nesuprantu. Neįdomu. Skaitau. Mėgstu kaimą. Baltušį mėgstu, Simonaitytę, po kelis kartus skaitau, dar apie pasaulį patinka, - nutyla. Žiūri į kelią.
- Apie pasaulį? Kokį?
- Nu, patinka apie vandenynus, tas Afrikas, visokias džiungles, apie gyvūnus, kurių pas mus nėra, va, apie dramblius skaičiau, vaje, kokie protingi. Patinka apie pasaulį. Jūros nesu mačiusi. Norėčiau. Gal kaimynas kada nuveš…
- O dukros?
- Ne. Tos tai nenuveš, - nutilo.
Tylim abi. Artėja Želva. O ji ir vėl:
- Gal iš dangaus pamatysiu. Juk nieko blogo nepadariau… nu… porą kartų pre gyvenimą sugriešijau, vyras jau buvo miręs, jo neišdaviau.
<…>
<...>
Išlipa. Eina žvitriu žingsniu, geltonas sijonas švyturiuoja tarp juodų batų. O prie trobos kelios senos obelys, jokių daržų. Kaip nori, taip ir gyvena. Laisvė. Ta Želvos bobutė – asmenybė. Kažin, ar ji žino, kas yra depresija?
O po kelių dienų vežė mane į prieškalėdinį vakarą kažkokios firmos vadybininkė ar administratorė, nežinau, prabangia mašina, tokia daili, aukšta soliariumų panelė (o gal ponia). Šypsosi, tarytum maloni, vairuodama kalba telefonu, balsas lipšnus, be energijos, be gyvos širdies (gal ji plastikinė?), be akių blizgesio, be jausmo. Tipiškas šiuolaikinių kontorų panelių, sekretorių kultūringas drungnas bendravimas. Vienodoss Barbės. Plastikinis mandagumas, plastikinis jausmas, plastikinis veidas su įdegiu ir labai brangia kremine pudra bei kosmetika. Net makiažai vienodi. Ir klausiu: kuri iš jų LAISVA asmenybė? Bobulė iš Želvos, nugyvenusi sunkų, ilgą, nelaisvą gyvenimą, ar laisvoje demokratinėje Lietuvoje, Europos Sąjungos glėbyje, gyvenanti „soliariumų gražuolė“?
<...>
Ramaus sekmadienio visiems!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą